- didkūlis
- dìdkūlis sm.
◊ dìdkūliais nusiver̃sti strimagalviais pulti: Kai užriko, tai dìdkūliais namo nusìvertė Skr.dìdkūlį rìsti verstis per galvą: Kadangi galva sunkesnė kaip kojos, tai jie, didkūlį risdami, tuojaus šalia laktos (lipynės) į klaną nutūpia TP1880,39.
Dictionary of the Lithuanian Language.
